Melancholiška foninė muzika – kartaus saldumo, lėta, harmoniškai pakabinta. Melodiją neša solinis fortepijonas ištęstais pedalu suliejamais akordais. Po apačia ilgą padą laiko švelnūs styginiai. Kinematografiniuose montažuose į frazes atsako prislopintas trimitas. Lo-fi kūrinius nuspalvina lengvas šepetėliais grojamas snare ir dulkėtas vinilo triukšmas. Tempai sėdi ties 60–85 BPM minorinėse tonacijose – a-moll ir d-moll – su nusileidžiančiomis boso linijomis ir švelniomis sulaikytomis natomis, kurios kabo ties atomazgos riba visiškai nenusėsdamos.
Vlogeriai deda ją po rudens pasivaikščiojimo ir lietingos dienos nuotaikos klipais. Kino studentai įgarsina ja tylias scenos personažų akimirkas ir išsiskyrimo sekas. Lo-fi jutuberiai sukioja ją per 'mokymosi ir poilsio' transliacijas. Indie žaidimų kūrėjai naudoja ją po apmąstymo baigiamaisiais titrais ir dienoraščio scenomis. Taip pat tinka memuarų pasakojimo garso knygų skyriams ir atsisveikinimo montažo vaizdo įrašams. Taip pat žiūrėkite liūdną ar emocingą.