Depresyvi instrumentinė muzika – niūri, lėta, harmoniškai sunki. Melodiją neša solinis fortepijonas retomis pavienėmis natomis, kurioms leidžiama išnykti. Po apačia ilgą ištęstą padą laiko tolimi styginiai. Po harmonija dūzgia violončelė. Kinematografiniuose montažuose mikso paribiuose sėdi subtilus vinilo traškesys ir lietaus faktūra. Tempai šliaužia 45–70 BPM f-moll ir c-moll tonacijose su nusileidžiančiomis boso linijomis, neišspręstomis sulaikytomis natomis ir frazėmis, kurios nutyla, o ne kadencuoja – sukurta palaikyti sunkią nuotaiką, o ne pakelti.
Filmų kūrėjai deda ją po depresijos lanko ir traumos scenos montažais. Jutuberiai įgarsina ja 'storytime' išsiskyrimo vaizdo įrašus ir prarasto augintinio dedikacijos klipus. Psichikos sveikatos turinio kūrėjai naudoja ją po apmąstymo užkadrinio balso esė. Indie žaidimų kūrėjai sukioja ją per blogos pabaigos ir gedulo tematikos lygius. Taip pat tinka poezijos deklamavimo vaizdo įrašams ir trumpametražių filmų pateikimui. Taip pat žiūrėkite liūdną ar emocingą.